Aš esu žmogus, stiprus, galingas
Labai turtingas, ir išmintingas
Turiu zirga, gražų palvą,
Mokslas nelenda į galvą,-
Ko man daugiau reik? Ko man daugiau reik?

    Turiu as skranda veršiuko skuros
    Dirzas pasiutas iš virves storos
    Nors rudine apnešiota,
    Peliu kailiais apvedziota,
    Ko man daugiau reik? Ko man daugiau reik?

Tas mano arklys - Tai gražus palvys,
Metų turi jau Trisdešimt ir trys:
Kreivos kojos, ilgas kaklas,
Ant abiejų akių aklas,-
Nieko nemato Ir nesibaido!

    O kai aš jojau krantu, upeliu,
    Žiūriu -  mergelė eina takeliu
    Brrrr…, sustabdžiau žirgą palvą,
    Mandriai nulenkiau jai galvą,-
    Reikia pakalbėt. Reikia pakalbėt. 

Oi, tu, mergele, kokia tu graži:
Lūputės storos, dantukai reti.
Nors esi ne mūsų krašto,
Moterystės imkis naštu,
Tekėk už manęs. Tekėk už manęs.

    Nebeuzilgo buvo vesele,
    Prissunkiau sulos visą bačkelę.
    Gėrėm, ūžėm, baliavojom,
    Mes atbuli tunsevojom -
    Tai linksma buvo. Tai linksma buvo.

Gavau pasagos atneštą kraitą,
Šuniuką juodą, ozkyte balta.
Asai žuvi, meškerioju,
Siaip sau kaili paublioju,
Graziai gyvenu! Graziai gyvenu!

    Jeigu tamstai reiks pro šalį važiuot,
    Prašom aplankyt, nepasididžiuot,-
    Užu pečiaus pasodinsim,
    Ožkos sūriu pavaišinsim,
    Vaikai padainuos. Vaikai padainuos.

Dainuos!