Oi neverk, motinėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus,
Lauks teismo dienos paskutinės.

    Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
    Kad laužo užrūstintas vėjas.
    Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras,
    Antros neb‘išmels apgailėjęs.

Ten, už upių plačių, žiba mūsų pulkai,
Jie mylimą Lietuvą gina.
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.

    Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
    Kai duobę kareiviai ten kasė,
    Ir suguldė daug brolių greta milžinų,
    O Viešpats jų priglaudė dvasią.