Aš esmi žmogus, didžiai turtingas,
Nieko nebijau, ba išmintingas.
Turiu arklį, gražų palvą, 
Mokslas nelenda į galvą,-
Ko man daugiau reik? Ko man daugiau reik? 
 
    Turiu marškinių viso penkeris,
    O užsisegiot šniūrelius kelis.
    Nors jie yra nuobrukiniai,
    Bet atrodo kaip šilkiniai,-
    Dailiai atrodo. Dailiai atrodo.
 
Turiu kepurę aš labai diktą,
Nuo senų tėvų ji man palikta:
Viršus siūtas kailių lapių,
Aplink galions iš kanapių,-
Dailiai atrodo. Dailiai atrodo.
 
    Turiu skrandukus iš skūrų lapių,
    O pasijuosiu diržu kanapių.
    Rudinukė išnešiota,
    Pelių kailiais išvedžiota,-
    Vis po šiai madai. Vis po šiai madai.

Aš turiu kelnes, aiškiai raudonas,
Kai jom apsiaunu, sako, kad ponas,-
Man palikta tėvų tėvo,
Aš nebijau blogo vėjo,
Kai jom apsiaunu! Kai jom apsiaunu!

    Turiu čebatus angelskos skūros,
    O ant jų lopų - devynios poros:
    Ilgi aulai - pusė sprindžio,
    Padų nėra - galiu mindžiot
    Drąsiai ir smagiai. Drąsiai ir smagiai.
 
Tas mano palvys - tai gražus arklys,
Metų turi jis trisdešimt ir tris:
Kreivos kojos, ilgas kaklas,
Ant abiejų akių aklas,-
Nieko nemato, ir nesibaido!
 
    Uždedu balną iš liepos skūros,
    O kai reik užsėst - lipu ant tvoros.
    Dailiai joju, šonus plakdams,
    O jis bėga nesustodams
    Žingine kaip žaibs. Žingine kaip žaibs.
 
O kai aš jojau viduriu kelio,
Žiūriu - ateina jauna mergelė.
Tprū, sustabdžiau žirgą palvą,
Linkterėjau į ją galvą,-
Noriu pakalbėt. Noriu pakalbėt.
 
    Aš išsitraukiau ragą tabokos,
    Daviau pauostyt mergelei tokios.
    Kai tabokos ji užtraukė,
    Kaip kačiukė susiraukė
    Ir sakė - apči. Ir sakė - apči.
 
Vai, tu, mergele, kokia tu graži:
Lūputės storos, dantukai reti.
Nors esi ne mūsų krašto,
Imki moterystės naštą,
Tekėk už manęs. Tekėk už manęs.
 
    Ir ne po ilgo buvo veselia,
    Prispaudėm sulos pilną bačkelę.
    Gėrėm, ūžėm, baliavojom,
    Aplink pečių strapaliojom -
    Tai linksma buvo. Tai linksma buvo.
 
Gavau pasogos atmuštą kaltą,
Kačiukę juodą, šuniuką margą.
Kaltu žuvis meškerioju,
Pačiai šonus išvanoju,
Dailiai gyvenu! Dailiai gyvenu!
 
    O jeigu kada teks pro šalį važiuot,
    Prašome užsukt, nepasididžiuot,-
    Užu pečiaus pasodinsim,
    Ožkos sūriu pavaišinsim,
    Vaikai padainuos. Vaikai padainuos.

Dainuos!